Gerbiama Daukantiškių gimnazijos bendruomene, brangūs kolegos, mokiniai, tėveliai, visi draugai, kurie kartu kūrėme šią gimnaziją,
Po 31 metų, praleistų šioje gimnazijoje, atėjo metas ištarti „iki pasimatymo“. Ir nors oficialiai sakoma „išeinu į pensiją“, aš vis dar jaučiuosi pilnas idėjų ir svajonių — tik dabar jos bus įgyvendinamos kitame gyvenimo etape.
Kai prieš daugelį metų atėjau čia dirbti, mokykla dar buvo pagrindinė. Vėliau tapome vidurine, tada — gimnazija, o galiausiai — specializuota inžinerijos gimnazija. Kiek daug žingsnių kartu žengėme! Ne tik pakeitėme pavadinimą, bet ir kasdien kūrėme naują požiūrį į mokymą, ugdymą ir bendravimą.
Visuomet maniau, kad mokyklos tikslas — ne tik perduoti žinias, bet ir parengti mokinius sėkmingam, savarankiškam gyvenimui. Norėjau, kad mūsų mokiniai būtų atsakingi, aktyvūs, kūrybiški, kad drąsiai spręstų problemas ir turėtų ne tik teorinių žinių, bet ir daug naudingų įgūdžių, kurie pravers jų ateities keliuose.
Ne mažiau svarbu buvo sukurti tokią aplinką, kurioje ir mokytojai jaustų pasitenkinimą savo darbu, galėtų realizuoti savo idėjas, būtų vertinami ir nuolat tobulėtų. Stengiausi, kad visi jaustumėmės ne tiesiog kolektyvu, o tikra bendruomene — demokratiška, draugiška, aktyvia ir atsakinga.
Ypač džiaugiuosi, kad mums pavyko sukurti modernią, jaukią, saugią ir estetišką aplinką. Kai kurie sako, kad mokykla — tai antrieji namai. Aš tikiu, kad mums pavyko padaryti, jog ji tokia ir būtų.
Per šiuos metus įgyvendinome daug naujovių: pradėjome nuotolinį, nuodugnųjį mokymus, turime savo elektroninį dienyną, sėkmingos pamokos kriterijus, klasės vizijos metodiką, autorinę programą „Emocijų valdymo treneriai“, netgi sukūrėme savo kompetencijų vertinimo metodiką. Kartais pats savęs klausdavau: „Ar mes tikrai gimnazija, ar jau inovacijų laboratorija?“
Visada sakiau, kad svarbiausia — matyti švytinčias mokinių akis, kolegų gerą nuotaiką po pravestos pamokos, jausti tėvų pasitikėjimą. Tai didžiausia dovana, kurią gauni vadovaudamas gimnazijai.
Žinoma, palikti yra liūdna. Bet dar labiau džiugu matyti, kad gimnazija gyvena, kvėpuoja, kuria ir toliau žengia į priekį. Žinau, kad ją palieku stiprių, kūrybiškų ir atsakingų žmonių rankose.
Tad šiandien tariu ne „sudie“, o „iki pasimatymo“. Nes aš tikiu — mūsų keliai dar susikirs, galbūt renginiuose, susitikimuose ar tiesiog sutikus mieste. O gimnazijai linkiu išlikti vieta, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi laukiamas, kiekvienas mokytojas — įkvėptas, o kiekvienas tėvas — ramus, žinodamas, kad jo vaikas čia ne tik mokomas, bet ir ugdomas kaip asmenybė.
Ačiū jums už visus bendrus metus, už pasitikėjimą, bendrystę, šypsenas ir net už tuos iššūkius, kurie padėjo augti tiek gimnazijai, tiek man pačiam.
Likite aktyvūs, drąsūs ir niekada nepraraskite to ypatingo žvilgsnio, kuris mus visus jungia — tikėjimo žmogumi.
Su pagarba Vytautas Kantauskas