IIIb klasės gimnazistas Ignas Giedraitis
Spalio 9 dieną įvyko ilgai planuotas Šiaulių Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos susitikimas su Japonijos gimnazija iš Tokušimos miesto. Susitikimo iniciatorės – Rasa Nagasaki iš Japonijos, tarptautinių ryšių koordinatorė, ir Laima Malakauskienė, Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, būrelio „Japonų kalba ir kultūra” vadovė. Žinoma, dėl tolimo atstumo tarp šalių susitikimas vyko nuotoliniu būdu per „Teams“ platformą. Tačiau šios aplinkybės visiškai nesutrukdė abiejų mokyklų mokiniams pristatyti savo mokyklas, miestus, pabendrauti vieniems su kitais ir, be jokios abejonės, užduoti įvairių klausimų.
Į nuotolinį pokalbį prisijungė mokyklos administracijos atstovų ir anglų kalbos dalyko mokytojų lydimi Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos mokiniai. Čia jų jau laukė Šiaulių savivaldybės Švietimo skyriaus ir miesto verslo atstovai. O galiausiai prisijungė ir japonai, kurie, nepaisydami dienos nuovargio, atrodė labai energingi ir pozityviai nusiteikę.
Pirmiausia Šiaulių Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos direktorius Vytautas Kantauskas ir kiti susitikimo dalyviai tarė po kelis sveikinimo ir palinkėjimo žodžius lietuvių kalba, kuriuos papildė Laimos Malakauskienės prisistatymas japonų kalba.
Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos gimnazistams, minėto būrelio nariams, teko pirmenybė pristatyti Šiaulių miestą. Jie anglų kalba trumpai papasakojo apie mūsų miesto pirmąjį paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose, atsiradimo bei vystymosi istoriją. Žinoma, mokiniai japonų nepamiršo supažindinti su gražiausiomis miesto vietomis, kaip Saulės laikrodžio aikštė su „Šaulio“ ir „Geležinės lapės“ skulptūromis, esančiomis netoli Talkšos ežero. Prie minėtų vietų buvo paminėta ir Gaidžio laikrodžio aikštė. Toliau savo pristatymą trijulė tęsė papasakodama apie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą ir saldainių fabriką „Rūta’’ – vietas, kurios ypač garsina Šiaulius. Baigdami šią prezentaciją gimnazistai dar pristatė Šiaulių herbą ir mandagiai atsisveikino.
Tada atėjo laikas pristatyti savo mokyklas. Šiaulių gimnazistai parengė net dvi skirtingas prezentacijas. Jie priminė mokyklos įsikūrimo istoriją, keliais sakiniais papasakojo apie Simoną Daukantą, mokslo metų ir pusmečių struktūrą, svarbiausias mokyklos patalpas, apie įvairius mokiniams siūlomus meno, robotikos, šokių ir kitus būrelius.
Mokiniai iš Tokušimos miesto pirmiausia papasakojo apie savo atliktus skaičiavimus, jog Japonija už Lietuvą yra didesnė netgi šešis kartus. Kalbėdami toliau, jie pasigyrė savo tradiciniu Tokušimos miesto „Awa“ šokio festivaliu, švenčiamu kiekvienais metais. Japonų moksleiviai ypač patraukė mūsų gimnazistų dėmesį pristatydami garsųjį Tokušimos vandens sūkurį, vietinių vadinamą „Naruto Uzushio“, ir jų miesto džiunglėse esantį kabantį tiltą „Iya Kazura“. Baigdami prezentaciją, jie, kaip ir lietuviai, užsiminė apie įžymią miesto dalį – senąją „Udatsu“ gatvę, dariusią didžiulę įtaką miesto kultūrai bei vystymuisi. Galiausiai, tikriausiai norėdami sužadinti Šiaulių gimnazistų apetitą, jie prakalbo apie kelis savo miesto tradicinius patiekalus, tokius kaip „Tokushima Ramen“ ar „Dekomawashi“.
Baigiantis susitikimui, abiejų mokyklų mokiniai skubėjo vienas kitam užduoti ir kelis klausimus. Pirmieji apie gražiausią Lietuvos vietą paklausė japonai. Jiems su malonumu atsakėme, kad tai yra mūsų sostinė Vilnius dėl miesto unikalios architektūros, įvairių kultūrų ir laikotarpių pastatų. Japonų mokiniams mes uždavėme tą patį klausimą, į kurį jie atsakė skirtingai. Matyt, to priežastimi tapo daugybė Japonijos ypatingų vietų, kurių tiesiog neįmanoma išskirti. Toliau vieni kitų klausinėjome apie mokyklą. Pasirodo, jų gimnazijoje mokosi devyni šimtai mokinių, kuriuos moko per keturiasdešimt mokytojų, patiriančių nemažą pedagoginį krūvį. Sužinojome, kad pamokų metu japonai nesinaudoja mobiliaisiais telefonais, į mokyklą privalo ateiti su atitinkama apranga, avalyne, net juodomis kojinėmis. Be to, Japonijoje mokiniai negali nešioti jokių aksesuarų ar darytis makiažo. Jų gimnazistai visą laiką turi nei mažiau, nei daugiau kaip septynias pamokas per dieną, trunkančias keturiasdešimt minučių.
Taip maloniai besišnekučiuojant ir pasibaigė susitikimui skirta valanda. Atėjus laikui tarti atsisveikinimo žodį, visų mokinių veiduose buvo galima įžiūrėti liūdesį. Tačiau jų akys vis dėlto spindėjo džiaugsmu, kuris kilo iš nenumalšinamo troškulio įgyti naujų žinių apie Japonijos kultūrą ir moksleivius. Todėl dabar dar su didesniu nekantrumu lauksime kito mūsų pasimatymo.
Renginį tarp dviejų mokyklų vedė Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Jolanta Buivydienė.
