Eilėraščių ir esė konkursas „Švenčiu Lietuvą“
Lietuvių kalbos mokytoja Laima Malakauskienė (2024-03-04 08:00:12)
Pasibaigus Europos Parlamento nario profesoriaus Liudo Mažylio organizuotam eilėraščių ir esė konkursui „Švenčiu Lietuvą“, perduodu Profesoriaus širdingą padėką už dalyvavimą, už meilę Lietuvai ir jaunimo skatinimą kurti ir mylėti Lietuvėlę.
Be Jūsų, mieli mokiniai ir Mokytojai, triūso, atkaklumo ir neabejingumo nebūtų ir šio konkurso.
Apie šių metų konkursą galite perskaityti čia: https://liudasmazylis.lt/2024/02/16/eilerasciu-ir-ese-konkursas-svenciu-lietuva-skelbiami-laureatai/
Ignas Giedraitis
Senelio žodis tautai
Sėdžiu aš dabar ir šildausi prie krosnies,
Regėdamas, kaip ugnis negailestinga žvitriai
Kanda, skerdžia, niekina bjauriausiai šį nuostabų medį,
Šį ilgaamžį ąžuolą, kitados lingavusį ant kalno.
Ant šios kalvos jis šimtmečius ilgus šeimininkavęs,
Matęs jis tiek Mindaugą, tiek Vytautą, tiek Batoro žygius narsius,
Regėjęs jis ir Katkaus, ir husarų pergales bei nuopuolius liūdnus,
Ir graudžiai jis raudojęs, žvelgęs į žiaurius Koriko nusikaltimus.
O dabar štai jis jau dega ir ugnies aukštoj liepsnoj,
Jo kadaise matyti vaizdiniai atgyja paskutiniam savo šokiui.
Ir štai jau lietuvių savanoriai prieš akis manas išdygsta,
O spragsėjimas žarijų prilygsta jųjų laisvės šūkiams.
Ir štai dabar didybės apimta galia prieš akis manąsias
Atveria tą iškilnų bokšto vaizdą mėnesienos sutemoj,
O degančios medienos kvapas pavirsta į neužmirštuolės aromatą
Ir seną mano širdį užplūsta begalinė meilė savo žemei.
O brangi žemele, o brangi tėvyne, mūsų Lietuva,
Šaukti manyje tas jaunikaitis nori šiuos žodžius,
Bet staiga žarijos suklykia agonijos pilnu riksmu
Ir viskas baigta, giesmė jau ąžuolėlio sudainuota.
Dabar tylos bei begalinio liūdesio namuos aš sėdžiu
Ir mano senos akys, žiūrėdamos į krosnį, pravirkti nori.
Tačiau niekaip neįstengia jos išleisti gailesčio raudos,
O, kad būčiau jau geriau dabar numiręs, nei praregėjęs.
Ir štai dabar raukšlėtais mano skruostais rieda ašaros kaltės,
Juk tai mes visi esam tos pabaisos, kurios prilygsta šitai ugniai,
Šiai negailestingai, prisotintos baisios pagiežos ir puikybės, jėgai.
O tas nekaltas senas ąžuolėlis atspindi mūs tėvynės sielą ilgaamžę.
O atsakykit man kas nors, meldžiu, kas mums davė tokią teisę?
Kas mums leido nuo tėvynės meilės nusigręžti? Kas tas velnias,
Leidęs mūs motinėlę stumdyti po purvą, o kalbą niekinti keiksmais?
Kokie burtai laumių apkerėjo mus, jog pamiršom gerbt savo tėvynėlę?
Kokie mes pabaisos esam: pinčiukai, laukiniai šunys, gyvatės suktos,
Nevertinantys ir nesuprantantys tėvynės meilės nelabieji sutvėrimai.
Kaip aitri ugnis šį medį negailestingai nudaigojo, taip ir tatai mes
Tik dar labiau tėvynės veidą subjaurojom.
O kaip dabar norėčiau vėlei būti jaunas ir atsukti laiką atgalios,
Taip ryžtingai, kaip kadais miškuos kovodamas aš ginklą nulaikiau,
Ir sulaikyti kartas jaunąsias nuo puikybės sukeltosios beprotybės.
Pasakyti, jog mūsų žvėriškoji prigimtis nuodija mūs senyvą motinėlę.
Deja, jaučiu, kad ne mano rankoms laiką atsukti lemta, bet jums, brangieji.
Tad paimkite mūs Lietuvą, tarsi nusilpusią motulę, už josios senos rankelės
Ir, bučiuodami ant jos raukšlėtos rankos esančiuosius randus, melskit atleidimo
Bei nepabūkit jai ištarti, jog esate dėkingi, kad ji jus užaugino ir davė vietą šiam pasauly.
Eilėraščio autorius – Ignas Giedraitis, 16 metų.
Padėjęs pasiruošti mokytojas – Laima Malakauskienė.
