Mokytoja Rita Mažunavičienė

Šiaulių Simono Daukanto inžinerijos gimnazijos komanda sėkmingai įveikė DofE programos aukso lygio kvalifikacinį žygį Tatruose, o žiūrint į mūsų keliaujančius „dofiukus“ ir matant jų neįtikėtiną energiją, net pavydu darosi – taip ir norisi keliauti kartu su jais. Šis keturių dienų žygis nusidriekė per dvi šalis, pareikalavo dešimčių kilometrų kalnų takais, o šiandien, įveikus net 1000 vertikalių metrų aukštyn, komanda jau saugiai leidžiasi žemyn, švęsdama bendrą pergalę prieš pačius save. Labiausiai stebina tai, kad po tokio milžiniško fizinio krūvio bei emocinių kalnelių, vos kirtus finišo liniją, visi vienbalsiai sušuko: „Kartočiau!“ Nors kelias iki šio žodžio buvo visoks. Viskas prasidėjo labai gražiai Lenkijoje, Zakopanėje, kur kalnai komandą pasitiko tiesiog pasakiškais vaizdais, o moksleiviai sėkmingai įkopė į legendinį Giewontą ir pasiekė Kasprovo viršūnę. Tačiau kalnai nebūtų kalnai, jei neparodytų savo charakterio – atsisveikinus su Lenkija ir pradėjus leistis link Slovakijos, prasidėjo tikras stichijos sūkurys su galingu perkūnu bei nesiliaujančia liūtimi. Trečioji diena link Chata pod Soliskom tapo tikru išbandymu, kai aplink dundant griaustiniui ir lietui merkiant iki siūlo galo, judėti į priekį reikėjo milžiniškos valios. Maža to, kalnai atnešė ir rimtą pamoką – pakeliui moksleiviai sutiko sužalotą moterį, kuriai prireikė pagalbos. Ši situacija dar kartą priminė, kad per audrą kalnuose negali būti jokių juokų – tik maksimali koncentracija ir šaltas protas. Mūsiškiai su šiuo iššūkiu susitvarkė idealiai: saugojo vieni kitus ir judėjo tikslingai. Paskutinis rytas pareikalavo paskutinių jėgų likučių ankstyvam kopimui į Predné Solisko viršūnę, tačiau atsistojus ten, viršuje, ir pažvelgus į nueitą kelią, visi skausmai bei nuovargio ašaros tiesiog išgaravo prieš neįkainojamus vaizdus. Žygio pabaigos tašką – vaizdingąjį Štrbské Pleso ežerą Slovakijoje – komanda pasiekė jau visiškai emociškai pakylėta, o kalnai savo charakterį rodė iki paskutinės sekundės, nes tik spėjus įšokti į traukinį, dangus vėl prakiuro. Kaip vėliau dalinosi viena iš dalyvių, kopiant ne kartą kilo mintis, kad nebegaliu, tačiau komanda niekada nepaliko nė vieno – visi vieni kitus palaikė, drąsino ir skatino eiti pirmyn, net kai patys nebeturėjo jėgų, todėl šis žygis išmokė nepasiduoti bei pasitikėti vieni kitais. Didžiulis, nuoširdus ačiū visai šiai nerealiai komandai už jų ištvermę ir, žinoma, nuostabiai, palaikančiai vadovei Ritai Mažunavičienei, be kurios ši patirtis nebūtų tapusi tokia nepamirštama. Šiauliečių ryžto nepalaužė nei sunkios kuprinės, nei žaibai – DofE aukso žygis oficialiai įveiktas ir mes jumis beprotiškai didžiuojamės!