Biudžetinė įstaiga, kodas juridinių asmenų registre 190541864, S. Daukanto g. 71, LT-76230 Šiauliai
Tel./faks. (8 41) 52 35 61, el. p. sdgimnazija@gmail.com
2018-05-22 Antradienis El. dienynas El. paštas Galerija Skelbimai 2%
Pamokų laikas
      1. 800 – 845
      2. 855 – 940
      3. 950 – 1035
      4. 1045 – 1130
      5. 1155 – 1240
      6. 1300 – 1345
      7. 1355 – 1440
      8. 1450 – 1535

Pamokų laikas trečiadieniais

      1. 800 – 845
      2. 855 – 940
      3. 950 – 1035
      4. 1045 – 1130
      5. 1155 – 1240
Kl. valandėlė 1250 – 1320
      6. 1325 – 1410
      7. 1420 – 1505
      8. 1515 – 1600
Mintis
Linux is like a wigwam: no Windows, no Gates, Apache inside.

Mūsų partneriai



















Steigėjai





Buvusių abiturientų prisiminimai apie mokyklą ir palinkėjimai

Laima Tiepelienė (2013-11-07 11:28:51)

Mokykla - toks trumpas žodis, turintis tiek daug reikšmių kiekvienam iš mūsų. Kai kuriems, išgirdus žodį „mokykla“, pirmiausia į galvą ateina tokios mintys, kaip namų darbai, kontroliniai, sėdėjimas po pamokų. Pirma mintis, šovusi man, išgirdus žodį „mokykla“, yra draugai. Žmonės, su kuriais užaugau. Žmonės, kuriuos pažįstu tiek daug metų. Žmonės, kurie visada bus mano gyvenimo dalis. Žmonės, kurie tau rūpi nepaisant to, kiek laiko su jais nebendrauji. Žmonės, kuriuos visada norisi sutikti.

Nežinau kodėl, gal dėl to, jog neturėjau mokymosi problemų, bet mintis apie mokyklą man kelia šypseną. Šiltą šypseną. Kodėl? Nes mokykla – tai vieta, kurioje tu mokaisi ne tik iš mokytojų. Tai vieta, kur mokaisi iš bendraklasių, iš savęs paties taip pat. Mokykloje išmoksti ne tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti, bet ir pasitikėti kitais, gerbti žmones, kurie tave supa kiekvieną dieną, išmoksti būti dėkingas mokytojams, jei ne tuo metu, tai pabaigusi mokyklą, be abejonės. Turbūt geriausiai padėkos jausmą mokytojams pajutau, kai pradėjau studijuoti universitete: kai be skyrybos ir rašybos klaidų rašiau darbus, kai per ekonomikos paskaitas buvo taip gera, nes pasiilgau skaičiavimo, kai tam tikri maži dalykai privertė susimąstyti, kiek daug savęs mokytojai atiduoda mokiniams.

Kas man yra Simono Daukanto gimnazija? Tai ta vieta, kur sutikau žmones, kurie mano draugai bus visą gyvenimą. Vieta, kur išmokau būti atsakinga už savo veiksmus. Vieta, kur mokytojai jau ne tik tavo mokytojai – dabar kai kurie iš jų tapę draugais. Vieta, kur turėjau galimybę pabaigti mokyklą su tais, su kuriais pradėjau mokytis dar Vinco Kudirkos mokykloje. Vieta, kur istoriją išmokau kaip penkis savo pirštus. Vieta, kur galima skaniai ir pigiai pavalgyti. Vieta, kur kiekvieną dieną buvo gera eiti, nes žinojau, jog ten sutiksiu besišypsančius veidus – draugų ir mokytojų. Vieta, kur mokiausi, šokau, vaidinau, mylėjau, pykau, augau kaip asmenybė. Vieta, kur jaučiausi įvertinta. Vieta, kur nenori stoviniuoti koridoriuose ar dėtis striukių bei paltų ant valgyklos stalų. Vieta, kuri kelia šviesiausius prisiminimus. Ir nesvarbu, kas ten buvo blogai (o tokių dalykų pasitaiko visur), galiausiai vis tiek prisimename tik tai, kas buvo geriausia!

Stadionas Rugsėjo 1-osios šventės metu. Lietus per krikštynas. Šaltis klasėse, kai lauki šildymo sezono pradžios. Budėjimas rūbinėje. Tualetai, kuriuose dažnai trūksta muilo. Tamsa antro aukšto koridoriuje prie muziejaus sienos. Langai. Tinklinis per kūno kultūros pamokas. Pertraukos. Garsus juokas. Špagatas per lietuvių kalbos pamoką. Džiaugsmas, kai gauni 10. Kalėdinis karnavalas. Daug raudonos spalvos per Valentino dieną. Pasiruošimas šimtadieniui. Šokių pamokos. Scenarijaus rašymas iki 10 val. vakaro. Juokas... stresas...linksmybės. Anglų kalbos įskaita. Paskutinis skambutis. Pasiruošimas matematikos egzaminui, kai nuo skaičių jau skauda galvą. Šukuosenos ir makiažas. Atestatas. Gėlės. Išleistuvės. Ašaros. Saulės laukimas, kai dangus apsiniaukęs. Visa tai ir dar daugiau man yra Simono Daukanto gimnazija!

Karolina Petkutė,
X laidos abiturientė

 

Aš šioje mokykloje (taip, ji dabar jau gimnazija, bet aš ją visada prisiminsiu kaip mokyklą) praleidau 12 metų. Visko buvo: įdomių projektų, gerų, blogų dienų ar net savaičių, gyvenimiškų pamokų. Laikui bėgant sunku išskirti vieną ar kitą prisiminimą kaip svarbesnį: tie 12 metų tapo savotišku „plakiniu“, pavertusiu mokyklą panašesnę į būseną, emociją, jausmą – bet ką, tik ne pastatą.

Vien tik mokykloje jautiesi toks neužtikrintas, bet tuo pat metu ir saugus, drąsus, nors pažeidžiamas, lyg jau suaugęs, bet  ne visai laisvas. Man pasisekė: būtent mokykloje sutikau žmonių, kurie padėjo man susiformuoti kaip asmenybei. Ir už tai esu dėkinga.

Tebesimokantiems palinkėsiu: mėgaukitės mokykliniu gyvenimu, net kai tai ir yra labai sunku. Skirkit pakankamai laiko susirasti keletą Tikrų draugų. Išdrįskit būti kitokiais, mąstyti kitaip – būtent tai padarys jus ypatingus už mokyklos ribų. Aktyviai dalyvaukit mokykliniame gyvenime, dalyvaukite įvairiose veiklose, nugalėkit savo baimes. Svarbiausia: vertinkit savo mokytojus – jie verti pagarbos jau vien už tai, kad savo noru praleidžia didžiąją dalį dienos tarp nesusiformavusių, aikštingų mokinių.

Algina Grigaliūnaitė,
IX laidos abiturientė

 

Kaip greitai bėga laikas... Iš tiesų šie žodžiai atrodytų banalūs ir kiek pabodę, tačiau tikrai teisingi. Praėjo jau net šešeri metai po mokyklos baigimo, o, rodos, lyg vakar pamenu, kaip per paskutinio skambučio šventę skruostu riedėjo ašara, klausant iki pat širdies gelmių graudinančių mielos auklėtojos Jolantos Buivydienės žodžių. Rodos, dar vakar žengiau atsiimti brandos atestato ir tai, atrodo, buvo laimingiausia diena mano gyvenime, o išleistuvių šventės dainos dar dabar skamba mintyse.

Taip gera viską prisiminti! Kol buvau mokinė, norėjosi kuo greičiau baigti mokyklą, nes septintą valandą ryte skambantis žadintuvas būdavo tikra kančia,  pamokos, rodos, trukdavo visą amžinybę, o ruošiant namų darbus nuolatos tekdavo plušėti iki vėlumos.  Tačiau šie menkniekiai niekuomet neužgoš gerų prisiminimų apie mokyklą. Su šypsena veide pamenu bendraklasius, įvairiausius pokštus per pertraukas ir pamokas. Taip pat gera prisiminti direktorių, kuris visuomet rimtas vaikščiodavo mokyklos koridoriais,  iš pirmo žvilgsnio griežtus, bet rūpestingus mokytojus, kurie mums stengėsi parodyti teisingą kryptį prieš žengiant į naują gyvenimo kelią,  ir mokyklos valgyklą, kurioje su klasės draugais praleisdavome daug laiko, bei linksmąsias virėjas.

Vartydama mokyklos laikų nuotraukų albumus, prisimenu tas visas mielas ir šiltas akimirkas, apmąstau metus, praleistus mokykloje, ir kartais taip norėtųsi ten sugrįžti ir viską patirti iš naujo. Tačiau, liko tik nuostabūs ir nepakartojami prisiminimai, kurie yra labai brangūs ir tiesiog neįkainojami. Manau, kad mokykloje praleistas laikas, išmoktos pamokos ir sukaupta patirtis yra didžiulis indėlis į kiekvieno žmogaus gyvenimą, paliekantis neišdildomus prisiminimus mūsų mintyse ir širdyse. Tik baigusi mokyklą supratau, kad man mokykla buvo antri namai, į kuriuos ir dabar visuomet gera sugrįžti.

Indrė Mockevičiūtė,
VII laidos abiturientė

 

Mokykla labai svarbi jauno žmogaus gyvenime. Aš  į  Simono Daukanto gimnaziją mokytis atėjau šeštoje klasėje, maždaug prieš septynerius metus. Nuo to laiko tikrai daug kas pasikeitė.

Gimnazijoje patyriau daug smagių akimirkų. Prie to smagumo labai prisidėjo įvairi popamokinė veikla. Dainos studijoje „Mes galim“ sutikau gausybę įdomių žmonių, su kuriais iki šiol bendraujame. Su daugeliu prisimename tuos gerus laikus, kai repetuodavome per pertraukas, dainuodavome gimnazijos renginiuose, išvažiuodavome į konkursus. Kartais su draugais pasilikdavome po pamokų ir vieni iš kitų mokydavomės groti gitara, ką nors kurdavome ar improvizuodavome. Tada buvome kupini naivių gražių idėjų, buvome laimingi, kad galime reikšti mintis, kelti problemas ir siūlyti joms sprendimus, jautėmės matomi ir girdimi. Manau, svarbu, kad gimnazija ugdo pilietinį sąmoningumą, turi savo tarybą - stengiamasi įtraukti mokinius į aktyvų mokyklos kūrimą - tai gera gyvenimo praktika.

Gimnazijos neįsivaizduočiau be mokytojų. Jie man tikrai daug kuo padėjo ir ne tik sudomino mokomu dalyku ar atsakė į klausimus, iškilusius pamokų metu, bet, kai labiausiai reikėjo, patarė, išklausė. Daugeliui mokytojų esu dėkinga už betarpišką bendravimą ir supratimą. Vienas šilčiausių žmonių – mūsų auklėtoja Jolanta Buivydienė. Visus tuos metus, kol pabaigėme gimnaziją, vienu metu ugdė net dvi klases,  rūpinosi mumis kaip savo vaikais. Praėjus metams po gimnazijos baigimo dar susitinkame paplepėti, pasipasakot,i kaip kam sekasi. Tokie puikūs žmonės išlieka atmintyje visą gyvenimą.

Pažvelgusi atgal į savo kartos mokyklinius metus, suprantu, kad mane gimnazija tikrai ruošė gyvenimui, tik reikia suprasti, kad pačiam taip pat reikia būti aktyviam ir išnaudoti suteiktas galimybes, o jų gimnazijoje tikrai labai daug.  Todėl visiems besimokantiems gimnazistams norėčiau palinkėti nuolat mokytis ir džiaugtis nerūpestingais mokykliniais metais.  Gimnazijai linkiu išlaikyti tą jaukų šurmulį koridoriuose, užpildantį kiekvieną tuščią kampelį, sugrįžus po atostogų.


Gražina Montvidaitė,
XII laidos abiturientė

 

Esu devintos laidos abiturientė. Prisiminus mokyklą, iškyla daugybė malonių, mielų įspūdžių, akimirkų. Nors šią mokyklą pradėjau lankyti paskutinėse (9-12) klasėse, tačiau iš jos spėjau pasiimti daug: pamenu nuostabią savo klasės auklėtoją Z. Ramanauskienę, kuri rūpinosi mumis, mažaisiais padaužomis, kaip mama, organizuodavo klasės vakarus, labai reikalingus maištaujančiam jaunimui, siekdama suburti vieningą klasės komandą, o kartu ir motyvuodama siekti mokslo aukštumų. Jos dėka teisingai pasirinkau profesiją, padėjusią man pasiekti tai, ką turiu dabar. Taip pat pamenu draugišką, rūpestingą mūsų direktorių V. Kantauską, mokiusį mus matematikos, turintį puikų humoro jausmą, visada besidomintį, kaip sekasi mokiniams, besirūpinantį mokyklos bendruomenės gerove. Be galo esu dėkinga muzikos mokytojai V. Ušinskienei – nuostabiai, rūpestingai asmenybei, sukūrusiai puikią meno, muzikos ir šokio studiją „Mes galim“. Tik jos dėka galėjau pajusti, ką reiškia įrašyti dainas įrašų studijoje, koncertuoti tokiose neįprastose vietose kaip Palangos tiltas. Tai buvo galimybė kartu pasirodyti viename renginyje su gerbiamu estrados genijumi S. Povilaičiu. Žinoma, šią puikią studiją tobulinti padėjo ir kitos mokykos darbuotojos – visada kupina originalių idėjų, trykštanti energija, optimizmu direktoriaus pavaduotoja L. Tiepelienė, rūpestingoji lietuvių kalbos mokytoja A. Jusienė, padėjusi mums atskleisti lietuvių kalbos tarmių grožį, šokių mokytoja A. Gutauskienė. Linkiu šiai studijai gyvuoti ilgai ir siekti muzikos aukštumų, o mano mokyklai – auginti išsimokslinusias, talentingas, žingeidžias abiturientų kartas: tegul jų nuopelnai garsina mūsų mokyklą visame pasaulyje dar daugybę metų. Su puikiu jubiliejumi, mano mokykla!

AurelijaTaunytė,
IX laidos abiturientė

 

Mokykla kiekvieno žmogaus gyvenime yra vienas svarbiausių prisiminimų, kurie ne tik ilgai išlieka atmintyje, bet ir turi dvasinę išraišką: mūsų mintis, žodžius ir protą. Būtent šios savybės, kurias man suteikė Simono Daukanto gimnazija, tapo atspirties tašku didiesiems gyvenimo sprendimams. Ši mokykla buvo ne tik švietimo įstaiga, kuri suteikė žinias, reikiamas baigiamiesiems egzaminams išlaikyti, bet tai buvo vieta, kurioje aš sutikau mokytojus, draugus, kurie išliks artimi visą gyvenimą ir jų patirtis ir patarimai lydės net ir tada, kai susidursime su sunkumais. 20-mečio proga pirmiausia noriu palinkėti ištvermės ir stiprybės mokytojams, linkiu Jums nepamiršti, kad Jūs ugdote ateities visuomenę, kuri seks Jūsų pavyzdžiu, kurią sudarys visuomeniški, aktyvūs ir drąsūs piliečiai. Administracijai norėčiau palinkėti stiprybės ir atkaklumo siekiant išlaikyti vis gerėjantį mokyklos vardą. Mieli mokiniai, Jums linkiu nepamiršti, kad Jūs išliekate šios gimnazijos dalimi ir tada, kai baigiasi Jūsų užsiėmimai mokykloje, tad gerbkite mokyklos vardą ir tinkamai jai atstovaukite. Sėkmės!

Rūta Radzevičiūtė,
XIII laidos abiturientė,
buvusi gimnazistų tarybos pirmininkė

 

Simono Daukanto vidurinėje (dabar jau gimnazijoje) mokiausi nuo antros klasės. Ir visą tą laiką buvau patenkintas tiek žmonėmis, kurie mane supo, tiek atmosfera, tvyrojusia mokykloje. Taip pat manau, jog pavyko neblogai sutarti ir su visais mokyklos darbuotojais. Įdomiausia tai, jog per ilgus metus , kuriuos praleidau mokykloje, pažinau savo bendraamžius ir užaugau kartu su jais. Esu patenkintas, jog mokytojų kolektyvas yra aktyvus, todėl stengiasi išnaudoti visas pasitaikiusias progas, kad jų ugdytiniai dalyvautų konkursuose, olimpiadose, varžybose, šventėse, be abejo, įvairiausių būrelių veikloje, kuri skatina ir puoselėja moksleivių talentus.

 Vienas ryškiausių mano prisiminimų – projekto „Euroscola“ kelionė į Briuselį. Atrodytų, tai nebuvo kažkuo ypatingas konkursas, bet per porą mėnesių pasiruošimas jam peraugo į bendrystę, sutelktą komandinį darbą, kuris buvo itin sėkmingas. Kelionė svetur, kuri nebūtų įmanoma be neformaliojo ugdymo skyriaus vedėjos Laimos Tiepeliėnės paskatinimo, taip pat fotomenininko Gedimino Beržinio palaikymo ir istoriko Virginijaus Navicko patarimų, paliko neišdildomą įspūdį. Be to, laimėtas prizas pakeitė kai kurių žmonių gyvenimus, praplėtė pasaulėvaizdį, paskatino studijuoti užsienyje. Visuomet žinojau, kuo noriu būti užaugęs. Ir visuomet daugiau ar mažiau stengiausi įgyvendinti savo svajonę. Norėčiau ypatingai padėkoti fotografijos būrelio mokytojui Gediminui Beržiniui, iš kurio išmokau fotografuoti, kurti trumpametražinius filmukus, dalyvavau įvairiuose konkursuose ir, žinoma, buvau įvertintas.

Anksčiau, rodosi, norėjau užsiimti vien kūrybine veikla, svajojau apie menininko karjerą, žiūrovų dėmesį, aplodismentus. Studijų Anglijoje patirtis išmokė ir leido suvokti, jog ne viskas matuojama pinigais, dėmesiu ar laimėjimais. Manyčiau, svarbiausia gyvenime yra mėgti savo darbą, eiti į jį kaip į šventę. Tik tuomet žmonės įvertins tavo darbus, paskatins, pasidžiaugs. Liaudies išmintis byloja: „Nesigirk, bet būk giriamas“, todėl visai nesvarbu, kokia tavo veikla - kūryba, sportas, medicina ar tikslieji mokslai,  juk susidomėjimas šiais dalykais gimsta dar mokykloje. Svarbiausia, kad rastumei savo vietą po saule ir gerais darbais pasitarnautumei žmonėms.

Šiuo metu esu diplomuotas animatorius: iš pradžių studijavau audiovizualinį meną Šiaulių universitete, o po pirmųjų metų nusprendžiau, jog man reikia tikro iššūkio. Tuomet pradėjau animacijos studijas svetur - Anglijoje, Derbio uiversitete (University of Derby). Dar studijų metai įkūriau savo įmonę. Tad dabar esu vienas iš kūrybinės studijos (Creative studio) įkūrėjų ir direktorių. Užsiimu mėgiama veikla - animacija, stengiuosi paneigti stereotipą, kad tautiečiai tik vištų pešti svetur važiuoja, be to, noriu įrodyti, jog sunkiai, bet nuoširdžiai dirbant iš kūrybos tikrai galima išgyventi.
Gimnazistams linkiu, kad mokykla taptų tramplinu į sėkmingą ateitį.

Matas Zaloga,
IX laidos abiturientas

 

Prabėgo jau daugiau nei dveji metai, kai išgirdau savąjį „paskutinį skambutį“, o prisiminimai apie pirmąją ir vienintelę mokyklą – Simono Daukanto gimnaziją - mane vis dar lydi ir šiandien. Kaskart sugrįžęs į gimtuosius Šiaulius ir vaikščiodamas po miestą prisimenu save gal kiek kartais ir nepatenkintą, sunerimusį, bet visada užsispyrusiai keliaujantį į savo (turbūt, nesuklysiu pavadindamas) antruosius namus. Vis prisimenu kartu  ir savo močiutės žodžius, ištartus su atodūsiu, kai ji žvelgė į takelį , vedantį į jos pačios mokyklą: „Kiek daug čia mano nuvaikščiota“. O „nuvaikščiota“ tikrai ne be reikalo, nes, man atrodo, mokykloje įgytos itin svarbios žinios, kurios atsiskleidžia kasdien, nejučia:  vos prasidėjus  studijoms arba tiksliais atsakymais kokiame „protmūšio“ turnyre.

Vertėtų paminėti ir tai, jog nuotykių mokykloje, kuriuos verta prisiminti, nutiko tikrai ne vienas ir ne du. Pamenu, gal kokioje 5-oje ar 6-oje klasėje, o gal ir dar anksčiau, žiemą, kai aplinkui būdavo pilna sniego, atrodo, niekada po pamokų nepraleisdavome progos pažaisti sniego karą. Mūsų nelaimei, kartą, vieno eilinio „apsišaudymo“ metu, jau pačiame „kovos“ įkarštyje, netikėtai ties „fronto“ linija pasirodė mokyklos direktorius. Žinoma, kliuvo ir jam. Kiek nerimo ir baimės tada prisipildė drąsių „kovotojų“ širdys (svarbu, kad ne kelnės)... Laimei, mokyklos vadovas suprato, kad tikriausiai pats ne laiku ir ne vietoje atsidūrė, tad keliais pamokančiais žodžiais išvaikęs visą nuožmių „karių“ minią nukeliavo mokyklos vidun.

Galbūt, jei dabar turėčiau galimybę sugrįžti praeitin, vienoje ar kitoje situacijoje būčiau pasielgęs kiek kitaip, bet juk iš klaidų mes mokomės, o, man atrodo, kad mokykla būtent tam ir yra skirta, kad išmokytų ne tik pažinti ir suprasti esminius dalykus, su kuriais kasdien susiduriame, bet kartu padėtų ir paskatintų ieškoti atsakymų, kaip reikia teisingai gyventi.

Martynas Tamulevičius,
XI laidos abiturientas,
buvęs gimnazijos mokinių tarybos pirmininkas

 

Mokykla yra kultūrinė erdvė, kurios supami bręstame, į kurią įsiliejame ir amžiams tampame jos dalimi. Ne vadovėliai čia svarbiausi, nes jie visur tokie patys ir iki skausmo pažįstami. Ne technologijos, kad ir pačios geriausios... Ne to trokšta kiekvienas mokinys. Mokyklos sakralumo esmė - mokytojų širdys ir supratimas, kad nuo jų priklausys, kiek Lietuvą mylinčių žmonių kurs prasmingą Lietuvos ir savo pačių rytojų.

Visada prisiminsiu S. Daukanto gimnazijos mokytojus, nuostabius žmones, kurie ugdė mano stiprybes ir neleido pasiduoti silpnybėms. Kiekviena mano pasiekta pergalė buvo ir tebėra jų talento,  išminties ir mano pastangų sintezė.

Audris Narbutas
XII laidos abiturientas

 

Daukanto mokyklos mokytojams linkiu išlikti visada jaunatviškai atviriems naujoms idėjoms, o mokiniams - pasiimti viską, ką duoda mokytojai per pamokas, ko galima išmokti būreliuose ir popamokiniuose užsiėmimuose.

Tik veiklūs žmonės gyvenime pasiekia tiek, kiek nori pasiekti.
Visiems daukantiečiams siūlau prisiminti, kad geriausias LAIKAS VEIKTI – DABAR.  Išnaudokite tai!

Vaidas Valatkevičius,
V laidos abiturientas

 

Simono Daukanto gimnazijai norėtųsi palinkėti Daukantui būdingo ryžto, užsispyrimo, tikslo siekimo –  juk Simonas Daukantas pėsčiomis atkeliavo į Vilnių, nes troško mokytis. Tegul jo ryžtas visada būna sektinas pavyzdys gimnazistams. Mokytojams –  išlikti jaunatviškiems, profesionaliems. Norėtųsi, kad pedagogai ir toliau su mokiniais bendrautų draugiškai, nepamirštų humoro jausmo, nuoširdžių pokalbių.
Linkiu, kad mokykla liktų vieta, į kurią visada smagu sugrįžti...

Agnė Jusiūtė,
VIII laidos abiturientė

 

Būkite su tais, kurie priverčia jus šypsotis... Juokitės, mylėkite, kol gyvi esate... Negalvokite apie laiką, neklausykite svetimų „nuomonių“, negalvokite apie tai, kas gali būti paskui... Gyvenkite... gyvenkite su tais, su kuriais gera.

Mantas Tautvaišas,
XI laidos abiturientas

© 2018 Šiaulių Simono Daukanto gimnazija